Kaune daugybė mitologinių personažų. Pristatau vieną iš jų - Arnas iš Vilijampolės. Ne, ne Butkevičius iš žaliai baltų. Jam devyniolika. Jis gyvena tarp chrusčiovkių, duobėtų gatvių, iš kaimynų virtuvės pro šarvuotas duris sklindančio kvapo, vėlyvų storių, pigios kavos ir amžino “seni, turi penkis eurus iki vakaro?“ Jis myli tris dalykus: Žalgirį (ir tik Žalgirį), savo bmw troikę ir mintį, kad šiemet Žalgiris papuls į Eurolygos atkrintamasias, o jam pavyks gauti į varžybas bilietą “ne už kosmosą“.
Prie visų savo privalumų, bičas turi išskirtinį talentą pinigus paversti dūmais greičiau nei jo telefonas išsikrauna. Ir kai kažkas jam padovanoja dovanų kuponą (o taip kartais atsitinka), jis elgiasi taip, lyg būtų gavęs kvietimą į šaltkalvių kursus. Numeta, pamiršta, nukiša į stalčių, kartais net išmeta. Nes, Arno paniatkėm, kuponas yra “ne tema“. Jam atrodo, kad tikriems bičams reikia ne kuponų, o kortelės papildymo ar gryno cash’o, ar varkės, nes be viso to gyvenimas prieš Eurolygos vakarą tampa labai trumpa matematika: bilietas, kelionė, kebabas, alus (cenzūrai - be alkoholio) ir dar kažkaip norisi neatrodyti kaip žmogui, kuris į areną atėjo po trijų naktinių pamainų Kauno grūduose.
Bėda. Pinigų vis tiek trūksta. Visada. Ir čia prasideda liūdnoji realybė. Jis ne todėl neturi pinigų, kad blogas gyvenimas. Jis jų neturi todėl, kad nemoka paversti nereikalingų daiktų reikalingais šlamančiais. O kartais vienas nereikalingas kuponas gali reikšti ne tik extra money, bet ir visai normalų vakarą.
Realybė ir matematika
Jeigu matei šį devyniolikmetį, kuris prieš Žalgirio rungtynes susikaupęs skaičiuoja centus, tai žinai, apie ką kalba. Arnas visada turi “planą” ir mažą likutį sąskaitoje. Jis gyvena principu - šiandien arba niekada, nors realiai gaunasi “šiandien brangu, rytoj gėda, poryt skolingas draugui“.
Kai emocijos valdo piniginę
Arnas lengvai leidžia pinigus dalykams, kurie po dienos nieko jam nereiškia, bet visiškai nesupranta vertės to, ką jau turi rankoje. Pavyzdžiui, per gimtadienį jis iš tetos gavo dovanų kuponą pramogai (jau ketvirtą kartą į kartingus). Normalesnis žmogus pagalvotų, “ok, pats nenaudosiu, gal bent iškeisiu arba parduosiu pigiau ir gausiu babkių.“ Arnas neturi tam laiko, jis galvoja kitaip, “ką aš čia su tuo veiksiu, aš ne Šumacheris, elektriniai kartingai mane vimdo“. Tada kuponas atsiduria stalčiuje tarp senų laidų, neveikiančio powerio.
Sakyčiau, blogas požiūris, jeigu galvoji, kad vertė egzistuoja tik tada, kai turi grynuosius rankoje. Nors realybėje tas pats kuponas gali būti greičiausias kelias į pigesnį savaitgalį, vakarienę, dovaną draugei (kuriai paskutinį kartą gėlių dovanojai kovo 8-ą) ar net papildomus eurus kišenėje prieš rungtynes.
Renki centus, bet išmeti eurus
Arnas su draugais prieš rungtynes ieško būdų susimesti vakarui. Kažkas parduoda seną džempaką per Vintedą, kažkas priduoda skardines, kažkas tikrina, ar dar liko lojalumo taškų. Visa kompanija sukasi kaip mini startuolis be finansavimo. Ir tuo pat metu pas Arną namie stalčiuje guli nepanaudotas kuponas, vertas 80 eurų. Čia tas pats, kas verkti, jog neturi kuro, kai garaže stovi pusė kanistro, tavo bėmsiukui. Paaugliškas ego jam sako, “man reikia ne kupono, o pinigų“. Bet rinka seniai veikia kitaip. Tai, kas tau nereikalinga, kažkam kitam yra aktualu. Jeigu pats nenaudosi, pasižiūrėk, ar gali parduoti savąjį taip, kad jis virstų pinigais tavo planams.
Kur dingsta pinigai prieš Eurolygą
Kai kalba pasisuka apie Žalgirį ir krepšinį, jauno fano savijauta kaip po trijų energetinių gėrimų: reikia bilieto į varžybas (nes visa chebrytė eina), atributikos (o kaip be jos) ir alaus prieš rungtynes. Viskas būtų gerai, jeigu po rungtynių dar liktų bent tiek, kad nereiktų sakyti “gal pervesk, ryt grąžinsiu“.
Bilietas ir vėjas kišenėje
Jauni fanai dažnai neieško alternatyvų iki tos akimirkos, kol pasidaro per vėlu. O tada prasideda: kas turi nuolaidos kodą, kas gali perleisti bilietą, kas žino, kur rasti bilietai į Žalgirį pigiau arba bent jau nepermokėti už kitą rungtynių vakaro dalį. Mes aktyviai ieškom pigesnių bilietų, pigesnio maisto, pigesnio transporto, bet tuo pat metu ignoruojam paprastą vertės formą - kuponą. Nes Arnui (kaip ir daugeliui jo rajono čiuvų) atrodo, kad kuponas nėra valiuta, nors praktikoje tai yra ta pati vertė, tik kitokia forma.
Jeigu Arnas bent kartą pažiūrėtų, kiek jo nereikalingas kuponas vertas antrinėje rinkoje, jam gal nebereikėtų su draugais skaičiuoti ar po rungtynių užteks dar ir kebabui. Skamba juokingai, bet čia ta pati logika, kaip su senais sneakeriais ar žaidimų konsole: jeigu pats nenaudoji, parduok kitam.
Antrinė rinka nėra gėda
Lietuvoje vis daugiau jaunų žmonių įprato parduoti dalykus, kurių nenaudoja: drabužius, elektroniką, aksesuarus, net koncerto bilietus. Bet kai kalba pasisuka apie dovanų kuponą, vis dar daug kas elgiasi lyg tai būtų keistas, nepatogus daiktas, kurį geriausia pamiršti. O realiai tai yra dar viena įgaunamos vertės forma. Antrinė rinka siūlo paprastą dalyką:
jei tau kuponas neįdomus, gali jį parduoti
jei tau reikia pigesnės paslaugos, gali jį nupirkti
Nepamirškit, kad visiems tai apsimoka. Ir dar, paslauga dažniausiai lieka ta pati. Tas pats restoranas, tas pats wave parkas, tas pats skrydis oro balionu ir ta pati kokybė. Skiriasi tik kaina. O devyniolikmečiui, kuris prieš rungtynes visada “truputį ant minuso“, tai normalus būdas išgyventi mėnesį su gauta papildoma suma.
Daug pozos, mažai excelio
Chebra puikiai supranta, kaip prasukti “originalių” marškinėlių mainus, pigiau gauti kedus, susimesti kurui ar rasti bilietą per pažįstamus. Bet kai reikia tą patį mąstymą pritaikyti kuponams, staiga prasideda oldskulinis “ai, nesąmonė“. O juk viskas taip paprasta. Jei prieš rungtynes su draugais planuoji vakarą, laisvalaikį ar net maža gešenką žmogui, kuriam irgi rūpi krepšinis, kodėl neperžiūrėti stalčių ir kažkam parduoti tau neaktualų pasiūlymą pigiau? Ypač kai biudžetas ne guminis, o tai labai paprasta ir saugu prasukti Kuponex.
Paklausk, atsakysiu
Ar verta parduoti nereikalingą kuponą, jei pats jo nenaudosi?
Žinoma, kad taip. Jei jis tau neaktualus, pardavęs gali atgauti dalį pinigų.
Kur rasti kuponus pigiau?
Ieškok antrinėje rinkoje. Taip gali rasti tas pačias paslaugas pigiau ir nepermokėti.
Ką daryti, kad nemėtyti kuponų į šiukšliadėžę?
Jei kuponas tau nereikalingas, nevaidink, kad jis neegzistuoja. Patikrink, kiek jis vertas ir ar gali jį parduoti. Antras variantas, jei pats kažko ieškai, nepulk iškart mokėti pilnos kainos. Pažiūrėk, ar kažkas to paties neparduoda pigiau. Trečias variantas, pradėk galvoti ne “man reikia cash’o“, o “man reikia vertės“. Jei moki naudotis antrine rinka, gali sutaupyti ne teoriškai, o praktiškai. Tie extra 20–30 eurų vienam žmogui atrodo smulkmena. Bet devyniolikmečiui, kuriam kiekvienas Eurolygos vakaras yra rimtas finansinis iššūkis, tai jau yra skirtumas tarp einam normaliai ir “bro, gal šįkart tik pažiūrim bare“.
Ar fanai iš tikro neperka kuponų?
Realiai ne tik Žalgirio jaunieji fanai neperka kuponų. Dalis jaunų žmonių vis dar galvoja, kad kuponai skirti kažkam, o ne jiems. Nors tiesa ta, kad kuponą galima panaudoti, perleisti, parduoti, kartais išmainyti į kažką, kas tau aktualiau. Jei jaunas žmogus moka ieškoti pigesnių batų, naudotų marškinėlių, bilietų paskutinę minutę ir pigesnio taksi po rungtynių, tai kodėl kuponas jam atrodo kitaip? Tik todėl, kad nėra įpročio. O įprotis atsiranda, kai pirmą kartą realiai pamatai naudą. Tad gal problema ne ta, kad fanai neperka kuponų. Problema ta, kad jie ilgai gyvena su klaidinga nuostata, jog kuponas nėra tikri pinigai. O tada ateina vakaras, kai visi pinigai dingę, rungtynės artėja, ir staiga paaiškėja, kad stalčiuje gulėjo visai normalus atsarginis planas.
Neapibendrinant
Kodėl Žalgirio fanai neperka kuponų? Todėl, kad jauni žmonės nesupranta nepanaudotų, išmetamų kuponų vertės: Arnas numeta kuponą į stalčių, o po to suka galvą, iš kur gauti pinigų rungtynių vakarui. Sprendimas paprastas: nereikalingo dovanų kupono neišmesti, o patikrinti jo vertę, parduoti arba panaudoti ten, kur realiai reikia. Antrinė rinka leidžia tą pačią paslaugą gauti pigiau, o tokios vietos kaip Kuponex padeda ne romantizuoti nuolatinį minusą, o pagaliau pradėti elgtis gudriau. Trumpai tariant, mažiau pozos, chebryte, daugiau logikos, ir krepšinis kainuos pigiau.
<p class="my-4">Kaune daugybė mitologinių personažų. Pristatau vieną iš jų - Arnas iš Vilijampolės. Ne, ne Butkevičius iš žaliai baltų. Jam devyniolika. Jis gyvena tarp chrusčiovkių, duobėtų gatvių, iš kaimynų virtuvės pro šarvuotas duris sklindančio kvapo, vėlyvų storių, pigios kavos ir amžino “seni, turi penkis eurus iki vakaro?“ Jis myli tris dalykus: Žalgirį (ir tik Žalgirį), savo bmw troikę ir mintį, kad šiemet Žalgiris papuls į Eurolygos atkrintamasias, o jam pavyks gauti į varžybas bilietą “ne už kosmosą“.</p><p class="my-4">Prie visų savo privalumų, bičas turi išskirtinį talentą pinigus paversti dūmais greičiau nei jo telefonas išsikrauna. Ir kai kažkas jam padovanoja dovanų kuponą (o taip kartais atsitinka), jis elgiasi taip, lyg būtų gavęs kvietimą į šaltkalvių kursus. Numeta, pamiršta, nukiša į stalčių, kartais net išmeta. Nes, Arno paniatkėm, kuponas yra “ne tema“. Jam atrodo, kad tikriems bičams reikia ne kuponų, o kortelės papildymo ar gryno cash’o, ar varkės, nes be viso to gyvenimas prieš Eurolygos vakarą tampa labai trumpa matematika: bilietas, kelionė, kebabas, alus (cenzūrai - be alkoholio) ir dar kažkaip norisi neatrodyti kaip žmogui, kuris į areną atėjo po trijų naktinių pamainų Kauno grūduose.</p><p class="my-4">Bėda. Pinigų vis tiek trūksta. Visada. Ir čia prasideda liūdnoji realybė. Jis ne todėl neturi pinigų, kad blogas gyvenimas. Jis jų neturi todėl, kad nemoka paversti nereikalingų daiktų reikalingais šlamančiais. O kartais vienas nereikalingas kuponas gali reikšti ne tik <em>extra money</em>, bet ir visai normalų vakarą.</p><h2><strong>Realybė ir matematika</strong></h2><p class="my-4">Jeigu matei šį devyniolikmetį, kuris prieš Žalgirio rungtynes susikaupęs skaičiuoja centus, tai žinai, apie ką kalba. Arnas visada turi “planą” ir mažą likutį sąskaitoje. Jis gyvena principu - šiandien arba niekada, nors realiai gaunasi “šiandien brangu, rytoj gėda, poryt skolingas draugui“.</p><h3><strong>Kai emocijos valdo piniginę</strong></h3><p class="my-4">Arnas lengvai leidžia pinigus dalykams, kurie po dienos nieko jam nereiškia, bet visiškai nesupranta vertės to, ką jau turi rankoje. Pavyzdžiui, per gimtadienį jis iš tetos gavo dovanų kuponą pramogai (jau ketvirtą kartą į kartingus). Normalesnis žmogus pagalvotų, “ok, pats nenaudosiu, gal bent iškeisiu arba parduosiu pigiau ir gausiu babkių.“ Arnas neturi tam laiko, jis galvoja kitaip, “ką aš čia su tuo veiksiu, aš ne Šumacheris, elektriniai kartingai mane vimdo“. Tada kuponas atsiduria stalčiuje tarp senų laidų, neveikiančio powerio.</p><p class="my-4">Sakyčiau, blogas požiūris, jeigu galvoji, kad vertė egzistuoja tik tada, kai turi grynuosius rankoje. Nors realybėje tas pats kuponas gali būti greičiausias kelias į pigesnį savaitgalį, vakarienę, dovaną draugei (kuriai paskutinį kartą gėlių dovanojai kovo 8-ą) ar net papildomus eurus kišenėje prieš rungtynes.</p><h3><strong>Renki centus, bet išmeti eurus</strong></h3><p class="my-4">Arnas su draugais prieš rungtynes ieško būdų susimesti vakarui. Kažkas parduoda seną džempaką per Vintedą, kažkas priduoda skardines, kažkas tikrina, ar dar liko lojalumo taškų. Visa kompanija sukasi kaip mini startuolis be finansavimo. Ir tuo pat metu pas Arną namie stalčiuje guli nepanaudotas kuponas, vertas 80 eurų. Čia tas pats, kas verkti, jog neturi kuro, kai garaže stovi pusė kanistro, tavo bėmsiukui. Paaugliškas ego jam sako, “man reikia ne kupono, o pinigų“. Bet rinka seniai veikia kitaip. Tai, kas tau nereikalinga, kažkam kitam yra aktualu. Jeigu pats nenaudosi, pasižiūrėk, ar gali parduoti savąjį taip, kad jis virstų pinigais tavo planams.</p><h3><strong>Kur dingsta pinigai prieš Eurolygą</strong></h3><p class="my-4">Kai kalba pasisuka apie Žalgirį ir krepšinį, jauno fano savijauta kaip po trijų energetinių gėrimų: reikia bilieto į varžybas (nes visa chebrytė eina), atributikos (o kaip be jos) ir alaus prieš rungtynes. Viskas būtų gerai, jeigu po rungtynių dar liktų bent tiek, kad nereiktų sakyti “gal pervesk, ryt grąžinsiu“.</p><h3><strong>Bilietas ir vėjas kišenėje</strong></h3><p class="my-4">Jauni fanai dažnai neieško alternatyvų iki tos akimirkos, kol pasidaro per vėlu. O tada prasideda: kas turi nuolaidos kodą, kas gali perleisti bilietą, kas žino, kur rasti bilietai į Žalgirį pigiau arba bent jau nepermokėti už kitą rungtynių vakaro dalį. Mes aktyviai ieškom pigesnių bilietų, pigesnio maisto, pigesnio transporto, bet tuo pat metu ignoruojam paprastą vertės formą - kuponą. Nes Arnui (kaip ir daugeliui jo rajono čiuvų) atrodo, kad kuponas nėra valiuta, nors praktikoje tai yra ta pati vertė, tik kitokia forma.</p><p class="my-4">Jeigu Arnas bent kartą pažiūrėtų, kiek jo nereikalingas kuponas vertas antrinėje rinkoje, jam gal nebereikėtų su draugais skaičiuoti ar po rungtynių užteks dar ir kebabui. Skamba juokingai, bet čia ta pati logika, kaip su senais sneakeriais ar žaidimų konsole: jeigu pats nenaudoji, parduok kitam.</p><h2><strong>Antrinė rinka nėra gėda</strong></h2><p class="my-4">Lietuvoje vis daugiau jaunų žmonių įprato parduoti dalykus, kurių nenaudoja: drabužius, elektroniką, aksesuarus, net koncerto bilietus. Bet kai kalba pasisuka apie dovanų kuponą, vis dar daug kas elgiasi lyg tai būtų keistas, nepatogus daiktas, kurį geriausia pamiršti. O realiai tai yra dar viena įgaunamos vertės forma. Antrinė rinka siūlo paprastą dalyką:</p><ul><li><p class="my-4">jei tau kuponas neįdomus, gali jį parduoti</p></li><li><p class="my-4">jei tau reikia pigesnės paslaugos, gali jį nupirkti</p></li></ul><p class="my-4">Nepamirškit, kad visiems tai apsimoka. Ir dar, paslauga dažniausiai lieka ta pati. Tas pats restoranas, tas pats wave parkas, tas pats skrydis oro balionu ir ta pati kokybė. Skiriasi tik kaina. O devyniolikmečiui, kuris prieš rungtynes visada “truputį ant minuso“, tai normalus būdas išgyventi mėnesį su gauta papildoma suma.</p><h3><strong>Daug pozos, mažai excelio</strong></h3><p class="my-4">Chebra puikiai supranta, kaip prasukti “originalių” marškinėlių mainus, pigiau gauti kedus, susimesti kurui ar rasti bilietą per pažįstamus. Bet kai reikia tą patį mąstymą pritaikyti kuponams, staiga prasideda oldskulinis “ai, nesąmonė“. O juk viskas taip paprasta. Jei prieš rungtynes su draugais planuoji vakarą, laisvalaikį ar net maža gešenką žmogui, kuriam irgi rūpi krepšinis, kodėl neperžiūrėti stalčių ir kažkam parduoti tau neaktualų pasiūlymą pigiau? Ypač kai biudžetas ne guminis, o tai labai paprasta ir saugu prasukti Kuponex.</p><h2><strong>Paklausk, atsakysiu</strong></h2><h3><strong>Ar verta parduoti nereikalingą kuponą, jei pats jo nenaudosi?</strong></h3><p class="my-4">Žinoma, kad taip. Jei jis tau neaktualus, pardavęs gali atgauti dalį pinigų.</p><h3><strong>Kur rasti kuponus pigiau?</strong></h3><p class="my-4">Ieškok antrinėje rinkoje. Taip gali rasti tas pačias paslaugas pigiau ir nepermokėti.</p><h2><strong>Ką daryti, kad nemėtyti kuponų į šiukšliadėžę?</strong></h2><p class="my-4">Jei kuponas tau nereikalingas, nevaidink, kad jis neegzistuoja. Patikrink, kiek jis vertas ir ar gali jį parduoti. Antras variantas, jei pats kažko ieškai, nepulk iškart mokėti pilnos kainos. Pažiūrėk, ar kažkas to paties neparduoda pigiau. Trečias variantas, pradėk galvoti ne “man reikia cash’o“, o “man reikia vertės“. Jei moki naudotis antrine rinka, gali sutaupyti ne teoriškai, o praktiškai. Tie extra 20–30 eurų vienam žmogui atrodo smulkmena. Bet devyniolikmečiui, kuriam kiekvienas Eurolygos vakaras yra rimtas finansinis iššūkis, tai jau yra skirtumas tarp einam normaliai ir “bro, gal šįkart tik pažiūrim bare“.</p><h2><strong>Ar fanai iš tikro neperka kuponų?</strong></h2><p class="my-4">Realiai ne tik Žalgirio jaunieji fanai neperka kuponų. Dalis jaunų žmonių vis dar galvoja, kad kuponai skirti kažkam, o ne jiems. Nors tiesa ta, kad kuponą galima panaudoti, perleisti, parduoti, kartais išmainyti į kažką, kas tau aktualiau. Jei jaunas žmogus moka ieškoti pigesnių batų, naudotų marškinėlių, bilietų paskutinę minutę ir pigesnio taksi po rungtynių, tai kodėl kuponas jam atrodo kitaip? Tik todėl, kad nėra įpročio. O įprotis atsiranda, kai pirmą kartą realiai pamatai naudą. Tad gal problema ne ta, kad fanai neperka kuponų. Problema ta, kad jie ilgai gyvena su klaidinga nuostata, jog kuponas nėra tikri pinigai. O tada ateina vakaras, kai visi pinigai dingę, rungtynės artėja, ir staiga paaiškėja, kad stalčiuje gulėjo visai normalus atsarginis planas.</p><h2><strong>Neapibendrinant</strong></h2><p class="my-4">Kodėl Žalgirio fanai neperka kuponų? Todėl, kad jauni žmonės nesupranta nepanaudotų, išmetamų kuponų vertės: Arnas numeta kuponą į stalčių, o po to suka galvą, iš kur gauti pinigų rungtynių vakarui. Sprendimas paprastas: nereikalingo dovanų kupono neišmesti, o patikrinti jo vertę, parduoti arba panaudoti ten, kur realiai reikia. Antrinė rinka leidžia tą pačią paslaugą gauti pigiau, o tokios vietos kaip Kuponex padeda ne romantizuoti nuolatinį minusą, o pagaliau pradėti elgtis gudriau. Trumpai tariant, mažiau pozos, chebryte, daugiau logikos, ir krepšinis kainuos pigiau.</p>
